Thinking Fast And Slow, arba knyga kurią būtina išversti ir kuo greičiau

Pernai per LRT televiziją rodė serialą Šerlokas, taip apie jį sužinojo tokie šiaip jau serialų vengiantys individai kaip aš. Serialų mėgėjai turbūt žinojo jau seniau, žodžiu, tai yra labai populiarus serialas. Bet kodėl aš tai kalbu, yra visai ne dėl pačių serijų, o dėl mind palace, kurias turi Šerlokas ir kai kurie blogiukai.

Čia, kad būtų geriau įsivaizduoti, apie ką kalbama:

Thinking Fast and Slow yra turbūt labiausiai akis atverianti knygą, kokią teko skaityti per pastaruosius keletą metų. Amazone kainuoja labai nedaug, galit nusipirkti. Na, o jei labai tingite skaityti ir knygos jums nepatinka, ASAP science iliustravo kai kuriuos aprašytus eksperimentus ir visa tai tik per mažiau nei 5 minutes. :) Čia taip atrodo knyga. 

Ji yra apie tai, kaip mes mąstome ir kaip galvojame, kad mąstome. Apie tai, ką patiriame ir apie tai, kad iš tiesų mes labiau ne patiriame, o gyvename atsiminimais apie patirtį. Apie tai, kad intuicija yra išmoktas dalykas, ateinantis iš didelio sukauptų žinių kiekio, iš kartojimo, kartojimo, kartojimo ir patirties. Kad visi turi tą šelokiškąją mind palace, kai nepasitiki greitai ateinančiais atsakymais. Apie tai, kaip mąstymas mus paveda. Apie tai, kas iš tiesų yra laimė. Joje aprašyta daugybė eksperimentų, atskleidžiančių kaip lengva įvilioti mąstymą į pinkles (jei esate linkę manipuliuoti, tai ten bus puikių patarimų, kaip priversti tikėti žmones jūsų keistais sapaliojimais, pavyzdžiui, apie tai, kaip skiepai yra masonų sąmokslas). Ir t.t. Kaip pačioje pabaigoje ir apibendrinime apie knygą sakoma, ji neskirta tiems, kas priima sprendimus, jums ji nepadės. Ji skirta tiems, kas vertina tuos, kurie priima sprendimus.  Ir dar tiems, kuriems patinka sąmoningas veikimas, o ne bandymai apgraibomis rasti tiesą ar teisibe.

Knyga ne mano, paskolino draugas, kai pasidalinau nušvitimu, kad žmonių elgesyje daugiau ekonominių, nei psichologinių motyvų, kad iš principo žmonės yra ekonominės būtybės ir kad jų elgesį kur kas geriau gali paaiškinti ekonomistai, nei kokie susmirdę psichoanalitikai su savo giliomis teorijomis. Ir tada jis sako, o, turiu knygą, kuri tau patiks. Bičas, kuris ją parašę gavo ekonomikos Nobelio premiją, pats yra psichologas. Dabar jis daug kur pristatomas, kaip įtakingiausias gyvas psichologas ir viena reikšmingiausių figūrų psichologijos istorijoje. Jo moksliniai darbai kilo iš idėjos patikrinti, kas yra intuicija, kaip ji veikia, kaip ji klysta. Kaip veikia mąstymas, kaip žmonės priima sprendimus. Ir štai. Šioje knygoje yra gražia, aiškia kalba surašyti jo ir kolegų penkiasdešimties metų darbas. (Ir tai jaučiasi, nes greitai šios knygos skaityti neįmanoma.)

Jei knygos nepirksite, arba lauksite, kol išvers, arba lauksite, kol atkeliaus į Lietuvą, kad geriau suprastumėte, kodėl taip žaviuosi jos autoriaus darbu, siūlau perklausyti jo pranešimą TED konferencijoje. 

Taigi, kas knygoje rašoma. Pristatomas proto, kaip amžinai dualistinės sistemos darbas. Kahnemanas įveda į pasakojimą du veikėjus, lyg jie būtų atskiri, tai Sistema 1 ir Sistema 2. Iš tiesų šios dvi mąstymo ir veikimo sistemos labai susijusios ir darančios viena kitai įtaką, bet kad būtų paprasčiau, pasakojama kaip apie du atskirus žaidėjus. Kur Sistema 1 yra greitai mąstanti, greitai veikianti, greitai pateikianti sprendimus, šiek tiek šališka, ieškanti atsakymų po ranka ir pasiduodanti lengvai atrodantiems atsakymams, ji padaro daug klaidų, bet išvaduoja nuo resursų naudojimo, nes automatizuoja kasdienį darbą, pavyzdžiui, tai, kad nereikia kaskart galvoti, kaip pasigaminti makaronus, kaip rašyti, kalbėti, užsirišti batų raištelius ar tai, kiek bus 3 x 4. Tuo tarpu Sistema 2 įsijungia į darbą, kai Sistema 1 negali greitai pateikti atsakymų, kai problema jai yra pernelyg sudėtinga, pavyzdžiui 17 x 32, tada ir Šerlokas įeina į savo mind palace, kad surastų neakivaizdžią sąsają. Bet Sistema 2 yra lėta, tingi, šališka ir kaupia tik tai, ką atsimena. Kitas svarbus dualizmas yra dvi savastys - patiriančioji ir prisimenenančioji. Daugiausiai apie tai yra tas TED įrašas, kuriuo dalinausi anoje pastraipoje. 

Ir galiausiai, kelios man labiausiai patikusios citatos:

• Intelligence is not only the ability to reason; it is also the ability to find relevant material in memory and to deploy attention when needed.

• A reliable way to make people believe in falsehoods is frequent repetition, because familiarity is not easily distinguished from truth. Authoritarian institutions and marketers have always known this fact.

• This is the essence of intuitive heuristics: when faced with a difficult question, we often answer an easier one instead, usually without noticing the substitution.

• The idea that the future is unpredictable is undermined every day by the ease with which the past is explained.

• Many people are overconfident, prone to place too much faith in their intuitions. They apparently find cognitive effort at least mildly unpleasant and avoid it as much as possible.

• The essential feature of this complex set of mental events is its coherence. Each element is connected, and each supports and strengthens the others. The word evokes memories, which evoke emotions, which in turn evoke facial expressions and other reactions <...>

• People tend to assess the relative importance of issues by the ease with which they are retrieved from memory—and this is largely determined by the extent of coverage in the media. Frequently 

• mentioned topics populate the mind even as others slip away from awareness. In turn, what the media choose to report corresponds to their view of what is currently on the public’s mind. It is no accident that authoritarian regimes exert substantial pressure on independent media. Because public interest is most easily aroused by dramatic events and by celebrities, media feeding frenzies are common.

• I am my remembering self, and the experiencing self, who does my living, is like a stranger to me.

• When we observe people acting odd, we should first examine the possibility that they have a good reason to do what they do. Psychological interpretations should only be invoked when the reasons become implausible.