Buvo nykokas vėlyvas spalio rytas, iki kol vieno jauno vaikino kambaryje ėmė girdėtis krebždėjimas, ne pačiame kambaryje, o kampe kamūrkėje, kur sudėti pamiršti daiktai. Su savo mergina susižvalgę, atsinėšė lego dėžę, iš kurio sklido triukšmas ir štai, išvydo įstabų padarą, su kardu ir skydu.
Padaras akivaizdžiai pasirengęs kovai, laiko plastmasiniu sidabru apvilktą kalaviją, prisidengęs į viščiuko sparną panašiu skydu. Ū, siaubingai baisus.
O, bet kas gi čia, negi prieš šį grožio karį sukyla priešiškos jėgos?
Blogiau nei tikėtasi, atsirado Milžiniškas Geltonas Monstras. Blogio jėgos ir gražusis rožinis robotas suvienija jėgas ir puola, puola, puola.
- Kas tu, - paklausė gražioji viską fiksavusi mergina.
- Aš esu Robotų princesė, - atsakė rožinis robotas, - mano misija kovoti su beformėmis, nekokybiškomis būtybėmis, peikti neskoningą saviveiklą, prėską nemokšiškumą, nekęsti vidutinybių...
- Ai, tai gal jau eik iš kur mes tave paėmėme, - sunerimusiu balsu ėmė išsisukinėti mergina.
- Oi ne, ne, ne, mes kartu galėsime patirti daug nuotykių! Įsivaikink mane! Aš tavęs nepeiksiu ir nekritikuosiu. Galėsime kartu juoktis iš šio pasaulio, davai pasiimk mane, a? A? A? A?
Ir šis subtilus prašymas neliko neišgirtas ir Robotų princesė apsigyveno ją išgelbėjusios merginos rankinėje, kartu su princese apsigyveno ir jos kalvajijas Tiesos Kirtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą