Neužmirštuolė yra ypač reikalinga tiems, kurie jos kratosi

Prieš keletą metų galvojau, kad Sausio 13 minėjimai jau nebetenka aktualumo ir prasmės. Tai buvo dar viena diena, kai kabo vėliavos su juodu kaspinu, kai visi niūrūs, rimti, susimąstę ir prislėgti sunkių prisiminimų apie tragiškus išgyvenimus. Neaktuali todėl, kad man visame tame minėjime trūkdavo prasmės ir pozityvumo. Kodėl mes tai darome, kodėl degiojame žvakutes, kodėl per televiziją transliuojame tuos pačius poros dešimčių senumo vaizdus. Ir atrodė, kad kova laimėta, nebeliko su kuo kovoti, o tie sovietiniai pelėsiais apsitraukę šešėliai mažareikšmiai ir nebetrikdantys kasdienio darbo, panašiai kaip grybelis drėgnos palėpės kampe.

Ir štai šiemet atsiranda Neužmirštuolė. Pagaliau estetiškas, skoningas, lakoniško dizaino globalus simbolis. Be jokios pompos, patoso ir rūsčiapatiotiško rymojimo. Tiesiog paprasta forma ir paprasta žinutė - Prisiminkime. Ir dar - Ačiū laisvės gynėjams. Ir tada ši data ima atrodyti visai kitaip, iš juodos spalvos ji įgauna viltingai melsvą.Labai gražu žiūrėti kaip socialiniai tinklai nusidažo neužmirštuolėmis, kaip gatvėmis eina žmonės ir šypsosi, kaip jaučia vienybę, tie ženkliukai tarsi kužda "aš prisimenu". Ir visai nesvarbu, ar balsuoji už kairiuosius ar dešiniuosius (akcijos sumanytojai jaunieji konservatoriai), visai nesvarbu, kad 1991 metais dar gulėjai lopšyje, čiulpei pirštą, buvai savaitė kaip gimęs, buvai pradinukas ar žioplas moksleivis, o gal buvai vienas tų žmonių, kurie kurstė laužus ir turėjo milžinišką viltį. Tokią milžinišką, kad ji tęsiasi iki šiol. Pagaliau, po daugiau nei dvidešimties metų mes išbridome iš gedulo ir šiai datai suteikiame apčiuopiamą prasmę. Ir tos prasmės ypač reikėjo, ypač šiuo metu.

Kad prisimintume, kas buvo iškovota. Tai laisvė būti savimi, laisvai mąstyti ir galvoti. Nebijoti savęs, savo minčių, savo iniciatyvumo. Tai laisvė keliauti, bendrauti, kur nori, su kuo nori, kiek nori, kurti, tai, kas atrodo asmeniškai svarbu, o ne ką užsako režimas, dirbti ką nori dirbti, kur nori, o vien tam, kad turėtum darbą, kurį paskyrė režimas. Ir visgi, kova nėra baigta, o šešėliniai monai, sovietiniu pripratimu visur matyti grėsmės, žydų irba masonų irba gėjų sąmokslus, niekur nedingo. Kaip ir niekur nedingo protų tingumas, tikintis suvirškintomis ne visai nuosekliomis atskiro pasaulio logikomis, todėl kovojančios su skalūnais, atomine energetika, skiepais, mėsa, prekybos centrais ar kitokiomis iliuzijomis, tokiu būdu sėdamas abejonę ir kurstydamas įtampą. Net jei jų garsusis "savo šaudė į savus" turėtų tiesos, tai dėl ir būtent dėl to, ši data įgauna dar didesnę prasmę - kad tai nepasikartotų.

Paradoksalu, bet turbūt šios grupės turėtų būti labiausiai dėkingos už Laisvės kovotojų auką. Nes jie gali skleisti savo tikėjimą žolelių arbatomis ir ko, jie gali burti kovotojus su masonais ir žinoti, kad naktį jų niekas neišves, jie gali naudotis demokratijos teisėmis, ir naudojasi, pavyzdžiui rinkdami parašus už referendumą. Ir tai yra gražu. Kad žmonės gali mąstyti ir veikti laisvai (ar bent manyti, kad jų veiksmai yra nulemti jų pačių, o ne suinteresuotų grupių valios). Šie žmonės yra kritikuojami ir su jais vyksta viešos diskusijos, į juos atsižvelgiama, bet jie nėra terorizuojami, sulaikomi, persekiojami, nekyla grėsmė jų šeimų nariams. Iš jų juokiamasi, dažnai viešai. Bet tai irgi laisvė, juoktis iš to, kas atrodo juokinga. 

Tačiau reikia atsiminti, kad laisvė vertybė tada, kai ji nepažeidžia niekieno kito laisvės, kad tai yra atsakomybė už save ir už kitą. Todėl aš svajoju apie tokia laisvą Lietuvą, kurioje jaunuoliams nereikėtų žudytis dėl to, kad jie tampa atstumti šeimos ir aplinkos už tai, kas jie yra. Aš svajoju už tokią laisvą Lietuvą, kur patriotizmas suvokiamas ne kaip nacionalistiniai lozungai, šovinistinės, ksenofobinės, homofobinės ir panašios kalbos, o kaip pirmiausia, sąžiningai sumokami mokesčiai ir nuoširdus darbas vedantis į progresą. Aš svajoju apie tokia laisvą Lietuvą, kurioje gimta veržlios globalios idėjos ir kurioje yra erdvės toms idėjoms įgyvendinti. Visų pirma žmogiškosios erdės. Aš svajoju apie tokią Lietuvą, kuri būtų laisva visiems, nepriklausomai nuo to, kur jie gimė, kokios odos spalvos, kam meldžiasi ar ką myli, kad tie visi galėtų Lietuvą vadinti savo namais. Ir aš žinau, kad nepaisant visų raudonų šunų lojimo, mano Lietuva į tai eina. Kur žmonės gali laisvai veikti, laisvai kurti, laisvai kalbėti, laisvai tobulėti, o svarbiausia, nuoširdžiai mylėti savo šalį.


Su meile, šventinė Robotų princesės nuotrauka!