Thinking Fast And Slow, arba knyga kurią būtina išversti ir kuo greičiau

Pernai per LRT televiziją rodė serialą Šerlokas, taip apie jį sužinojo tokie šiaip jau serialų vengiantys individai kaip aš. Serialų mėgėjai turbūt žinojo jau seniau, žodžiu, tai yra labai populiarus serialas. Bet kodėl aš tai kalbu, yra visai ne dėl pačių serijų, o dėl mind palace, kurias turi Šerlokas ir kai kurie blogiukai.

Čia, kad būtų geriau įsivaizduoti, apie ką kalbama:

Thinking Fast and Slow yra turbūt labiausiai akis atverianti knygą, kokią teko skaityti per pastaruosius keletą metų. Amazone kainuoja labai nedaug, galit nusipirkti. Na, o jei labai tingite skaityti ir knygos jums nepatinka, ASAP science iliustravo kai kuriuos aprašytus eksperimentus ir visa tai tik per mažiau nei 5 minutes. :) Čia taip atrodo knyga. 

Ji yra apie tai, kaip mes mąstome ir kaip galvojame, kad mąstome. Apie tai, ką patiriame ir apie tai, kad iš tiesų mes labiau ne patiriame, o gyvename atsiminimais apie patirtį. Apie tai, kad intuicija yra išmoktas dalykas, ateinantis iš didelio sukauptų žinių kiekio, iš kartojimo, kartojimo, kartojimo ir patirties. Kad visi turi tą šelokiškąją mind palace, kai nepasitiki greitai ateinančiais atsakymais. Apie tai, kaip mąstymas mus paveda. Apie tai, kas iš tiesų yra laimė. Joje aprašyta daugybė eksperimentų, atskleidžiančių kaip lengva įvilioti mąstymą į pinkles (jei esate linkę manipuliuoti, tai ten bus puikių patarimų, kaip priversti tikėti žmones jūsų keistais sapaliojimais, pavyzdžiui, apie tai, kaip skiepai yra masonų sąmokslas). Ir t.t. Kaip pačioje pabaigoje ir apibendrinime apie knygą sakoma, ji neskirta tiems, kas priima sprendimus, jums ji nepadės. Ji skirta tiems, kas vertina tuos, kurie priima sprendimus.  Ir dar tiems, kuriems patinka sąmoningas veikimas, o ne bandymai apgraibomis rasti tiesą ar teisibe.

Knyga ne mano, paskolino draugas, kai pasidalinau nušvitimu, kad žmonių elgesyje daugiau ekonominių, nei psichologinių motyvų, kad iš principo žmonės yra ekonominės būtybės ir kad jų elgesį kur kas geriau gali paaiškinti ekonomistai, nei kokie susmirdę psichoanalitikai su savo giliomis teorijomis. Ir tada jis sako, o, turiu knygą, kuri tau patiks. Bičas, kuris ją parašę gavo ekonomikos Nobelio premiją, pats yra psichologas. Dabar jis daug kur pristatomas, kaip įtakingiausias gyvas psichologas ir viena reikšmingiausių figūrų psichologijos istorijoje. Jo moksliniai darbai kilo iš idėjos patikrinti, kas yra intuicija, kaip ji veikia, kaip ji klysta. Kaip veikia mąstymas, kaip žmonės priima sprendimus. Ir štai. Šioje knygoje yra gražia, aiškia kalba surašyti jo ir kolegų penkiasdešimties metų darbas. (Ir tai jaučiasi, nes greitai šios knygos skaityti neįmanoma.)

Jei knygos nepirksite, arba lauksite, kol išvers, arba lauksite, kol atkeliaus į Lietuvą, kad geriau suprastumėte, kodėl taip žaviuosi jos autoriaus darbu, siūlau perklausyti jo pranešimą TED konferencijoje. 

Taigi, kas knygoje rašoma. Pristatomas proto, kaip amžinai dualistinės sistemos darbas. Kahnemanas įveda į pasakojimą du veikėjus, lyg jie būtų atskiri, tai Sistema 1 ir Sistema 2. Iš tiesų šios dvi mąstymo ir veikimo sistemos labai susijusios ir darančios viena kitai įtaką, bet kad būtų paprasčiau, pasakojama kaip apie du atskirus žaidėjus. Kur Sistema 1 yra greitai mąstanti, greitai veikianti, greitai pateikianti sprendimus, šiek tiek šališka, ieškanti atsakymų po ranka ir pasiduodanti lengvai atrodantiems atsakymams, ji padaro daug klaidų, bet išvaduoja nuo resursų naudojimo, nes automatizuoja kasdienį darbą, pavyzdžiui, tai, kad nereikia kaskart galvoti, kaip pasigaminti makaronus, kaip rašyti, kalbėti, užsirišti batų raištelius ar tai, kiek bus 3 x 4. Tuo tarpu Sistema 2 įsijungia į darbą, kai Sistema 1 negali greitai pateikti atsakymų, kai problema jai yra pernelyg sudėtinga, pavyzdžiui 17 x 32, tada ir Šerlokas įeina į savo mind palace, kad surastų neakivaizdžią sąsają. Bet Sistema 2 yra lėta, tingi, šališka ir kaupia tik tai, ką atsimena. Kitas svarbus dualizmas yra dvi savastys - patiriančioji ir prisimenenančioji. Daugiausiai apie tai yra tas TED įrašas, kuriuo dalinausi anoje pastraipoje. 

Ir galiausiai, kelios man labiausiai patikusios citatos:

• Intelligence is not only the ability to reason; it is also the ability to find relevant material in memory and to deploy attention when needed.

• A reliable way to make people believe in falsehoods is frequent repetition, because familiarity is not easily distinguished from truth. Authoritarian institutions and marketers have always known this fact.

• This is the essence of intuitive heuristics: when faced with a difficult question, we often answer an easier one instead, usually without noticing the substitution.

• The idea that the future is unpredictable is undermined every day by the ease with which the past is explained.

• Many people are overconfident, prone to place too much faith in their intuitions. They apparently find cognitive effort at least mildly unpleasant and avoid it as much as possible.

• The essential feature of this complex set of mental events is its coherence. Each element is connected, and each supports and strengthens the others. The word evokes memories, which evoke emotions, which in turn evoke facial expressions and other reactions <...>

• People tend to assess the relative importance of issues by the ease with which they are retrieved from memory—and this is largely determined by the extent of coverage in the media. Frequently 

• mentioned topics populate the mind even as others slip away from awareness. In turn, what the media choose to report corresponds to their view of what is currently on the public’s mind. It is no accident that authoritarian regimes exert substantial pressure on independent media. Because public interest is most easily aroused by dramatic events and by celebrities, media feeding frenzies are common.

• I am my remembering self, and the experiencing self, who does my living, is like a stranger to me.

• When we observe people acting odd, we should first examine the possibility that they have a good reason to do what they do. Psychological interpretations should only be invoked when the reasons become implausible.

Neužmirštuolė yra ypač reikalinga tiems, kurie jos kratosi

Prieš keletą metų galvojau, kad Sausio 13 minėjimai jau nebetenka aktualumo ir prasmės. Tai buvo dar viena diena, kai kabo vėliavos su juodu kaspinu, kai visi niūrūs, rimti, susimąstę ir prislėgti sunkių prisiminimų apie tragiškus išgyvenimus. Neaktuali todėl, kad man visame tame minėjime trūkdavo prasmės ir pozityvumo. Kodėl mes tai darome, kodėl degiojame žvakutes, kodėl per televiziją transliuojame tuos pačius poros dešimčių senumo vaizdus. Ir atrodė, kad kova laimėta, nebeliko su kuo kovoti, o tie sovietiniai pelėsiais apsitraukę šešėliai mažareikšmiai ir nebetrikdantys kasdienio darbo, panašiai kaip grybelis drėgnos palėpės kampe.

Ir štai šiemet atsiranda Neužmirštuolė. Pagaliau estetiškas, skoningas, lakoniško dizaino globalus simbolis. Be jokios pompos, patoso ir rūsčiapatiotiško rymojimo. Tiesiog paprasta forma ir paprasta žinutė - Prisiminkime. Ir dar - Ačiū laisvės gynėjams. Ir tada ši data ima atrodyti visai kitaip, iš juodos spalvos ji įgauna viltingai melsvą.Labai gražu žiūrėti kaip socialiniai tinklai nusidažo neužmirštuolėmis, kaip gatvėmis eina žmonės ir šypsosi, kaip jaučia vienybę, tie ženkliukai tarsi kužda "aš prisimenu". Ir visai nesvarbu, ar balsuoji už kairiuosius ar dešiniuosius (akcijos sumanytojai jaunieji konservatoriai), visai nesvarbu, kad 1991 metais dar gulėjai lopšyje, čiulpei pirštą, buvai savaitė kaip gimęs, buvai pradinukas ar žioplas moksleivis, o gal buvai vienas tų žmonių, kurie kurstė laužus ir turėjo milžinišką viltį. Tokią milžinišką, kad ji tęsiasi iki šiol. Pagaliau, po daugiau nei dvidešimties metų mes išbridome iš gedulo ir šiai datai suteikiame apčiuopiamą prasmę. Ir tos prasmės ypač reikėjo, ypač šiuo metu.

Kad prisimintume, kas buvo iškovota. Tai laisvė būti savimi, laisvai mąstyti ir galvoti. Nebijoti savęs, savo minčių, savo iniciatyvumo. Tai laisvė keliauti, bendrauti, kur nori, su kuo nori, kiek nori, kurti, tai, kas atrodo asmeniškai svarbu, o ne ką užsako režimas, dirbti ką nori dirbti, kur nori, o vien tam, kad turėtum darbą, kurį paskyrė režimas. Ir visgi, kova nėra baigta, o šešėliniai monai, sovietiniu pripratimu visur matyti grėsmės, žydų irba masonų irba gėjų sąmokslus, niekur nedingo. Kaip ir niekur nedingo protų tingumas, tikintis suvirškintomis ne visai nuosekliomis atskiro pasaulio logikomis, todėl kovojančios su skalūnais, atomine energetika, skiepais, mėsa, prekybos centrais ar kitokiomis iliuzijomis, tokiu būdu sėdamas abejonę ir kurstydamas įtampą. Net jei jų garsusis "savo šaudė į savus" turėtų tiesos, tai dėl ir būtent dėl to, ši data įgauna dar didesnę prasmę - kad tai nepasikartotų.

Paradoksalu, bet turbūt šios grupės turėtų būti labiausiai dėkingos už Laisvės kovotojų auką. Nes jie gali skleisti savo tikėjimą žolelių arbatomis ir ko, jie gali burti kovotojus su masonais ir žinoti, kad naktį jų niekas neišves, jie gali naudotis demokratijos teisėmis, ir naudojasi, pavyzdžiui rinkdami parašus už referendumą. Ir tai yra gražu. Kad žmonės gali mąstyti ir veikti laisvai (ar bent manyti, kad jų veiksmai yra nulemti jų pačių, o ne suinteresuotų grupių valios). Šie žmonės yra kritikuojami ir su jais vyksta viešos diskusijos, į juos atsižvelgiama, bet jie nėra terorizuojami, sulaikomi, persekiojami, nekyla grėsmė jų šeimų nariams. Iš jų juokiamasi, dažnai viešai. Bet tai irgi laisvė, juoktis iš to, kas atrodo juokinga. 

Tačiau reikia atsiminti, kad laisvė vertybė tada, kai ji nepažeidžia niekieno kito laisvės, kad tai yra atsakomybė už save ir už kitą. Todėl aš svajoju apie tokia laisvą Lietuvą, kurioje jaunuoliams nereikėtų žudytis dėl to, kad jie tampa atstumti šeimos ir aplinkos už tai, kas jie yra. Aš svajoju už tokią laisvą Lietuvą, kur patriotizmas suvokiamas ne kaip nacionalistiniai lozungai, šovinistinės, ksenofobinės, homofobinės ir panašios kalbos, o kaip pirmiausia, sąžiningai sumokami mokesčiai ir nuoširdus darbas vedantis į progresą. Aš svajoju apie tokia laisvą Lietuvą, kurioje gimta veržlios globalios idėjos ir kurioje yra erdvės toms idėjoms įgyvendinti. Visų pirma žmogiškosios erdės. Aš svajoju apie tokią Lietuvą, kuri būtų laisva visiems, nepriklausomai nuo to, kur jie gimė, kokios odos spalvos, kam meldžiasi ar ką myli, kad tie visi galėtų Lietuvą vadinti savo namais. Ir aš žinau, kad nepaisant visų raudonų šunų lojimo, mano Lietuva į tai eina. Kur žmonės gali laisvai veikti, laisvai kurti, laisvai kalbėti, laisvai tobulėti, o svarbiausia, nuoširdžiai mylėti savo šalį.


Su meile, šventinė Robotų princesės nuotrauka!

Robotų princesė lietė eksponatus muziejuje

Paprastai visuose muziejuose kabo įspėjamosios lentelės, draudžiančios eksponatus liesti, kartais ir fotografuoti ar išvis šalia jų kvėpuoti, kad neapibarstytum bakterijomis iš nosiaryklės. Nes istorija, nes šventa ir vertinga. Bet jei esi mažas rožinis robotas, tai niekas tau nieko nesako, net jei užsilipi ant eksponato ir išdidžiai nusifotografuoji.

Čia Robotų princesė pozuoja ant benzino kolonėlės Transporto ekspozicijos salėje. Mums labiausiai patiko WV kemperis.

Vakar su Enorca buvome Energetikos ir technikos muziejuje. Jis atidarytas 2003 metų, simboliškai paminint Vilniaus elektrinės šimtmetį. Pirmą kartą teko lankytis 2007 metais per alternatyvos festivalį Kunigunda Lunaria. Labai sužavėjo industrinės erdvės, niūroka aplinka ir unikali istorinė atmosfera, kuri labai puikiai derėjo prie tamsios muzikos. 2008 metais muziejus buvo galutinai sutvarkytas ir nuo tada yra toks, koks yra dabar. Kelios erdvios salės su išlikusia technika, deja, ne ta, kuri darbą pradėjo 1903 metais, nes, žinot, karai, susidėvėjimas. Pagrindinis elektrinės tikslas buvo pasigaminti energijos patiems, nebepirkti dujų gatvių apšvietimui ir Berlyno dujų kompanijos, taip pats sava elektra paspartintų pramonės augimą ir suteiktų galimybę arklių tramvajų pakeisti elektriniu. Tai va, virš šimto metų kai kurių miestiečių neapleidžia noras turėti elektrinį tramvajų. Elektrinės statyba kainavo 680 tūkst carinių rublių, lėšos visos iš miesto, specialiai tam tikslui buvo išleista 750 tūkst rublių vertės paskolos obligacijų. 

Taip pat eksponuojami senesni technikos pavyzdžiai, pavyzdžiui labai graži XIX amžiaus švediška turbina ir elektros generatorius.Pačioje Vilniaus elektrinėje sumontuoti buvo daugiausiai vokiški įrengimai: AEG turbina(ši atsirado po II PK atstatant elektrinę, po to, kai 1944 ji buvo susprogdinta atsitraukinėjant naciams), Siemens-Schuckert generatoriui, paskui atsirado ir sovietinių turbinų. Gidas juokais sakė, va, kaip gražiai sutaria kartu vokiška ir rusiška technika. 

Graži Siemens-Schuckert emblema. 

Čia katilinė. Lempos stilizuotai vaizduoja liepsną.

Vamzdžiai kuriuose buvo kaitinamas vanduo. Galima paliesti, Labai džiugina. Beje, žemo slėgio garai buvo panaudoti pastato apšiltinimui. 

Čia iš išorės. Raudonais vamzdžiai tekėjo garas, žaliais (čia nelabai matosi) vanduo, o per geltonus buvo paduodamos dujos. Iki 1961 metų deginama buvo anglis. Iš pradžių ją pristatydavo arklių kinkinys, o vėliau nuo stoties buvo nustiestas siaurasis geležinkelis, čia tas pats, kurio bėgiai ėjo Vingio parku ir kuriam specialiai per Nerį buvo pastatytas medinis tiltas. Pradėjus deginti dujas, siaurasis geležinkelis buvo demontuotas. Kai kur tiltuose per Vilnelę yra panaudoti bėgiai ranktūriams, nežinau, galbūt čia to paties siauruko. :)

Anksčiau čia buvo labai storas karščiui atsparus stiklas, kad būtų galima pažiūrėti kaip sekasi anglims/dujoms degti.

Mūsų ekskursija buvo ne vien apie tai, kaip elektrą gamino šioje elektrinėje, bet ir apie kitus elektros gamybos būdus. Pagaliau išaiškėjo kam atominėms elektrinėms reikalingi kaminai. Ir dar ten buvo VAE ir Kruonio hidroelektrinės maketų. Su lemputėmis. Begalinis džiaugsmas. Ekskursija truko apie valandą, prirodė visokių įdomybių ir grožio. Nes sutikit, technika ir mechanizmai yra labai gražu. Paskui mus palikom, tai fotografavomės.

Muziejus labai tinka su vaikais. Čia nėra kažko smarkiai lūžtančio, dūžtančio ar trapaus. Čia yra visokių judančių detalių, yra salė su mašinomis, nes visi vaikai mėgsta mašinas. Galima kur nors įlįsti, pasislėpti, o pavargus atsisėsti į sėdmaišį. Be to ta žavi detalė, kad čia iš tiesų viskas veikė, o tos, dabar jau išardytos mašinos anksčiau varinėjo garą labai įkvepia ir apima tas geras jausmas, kad prisilieti prie istorijos. Kai niekas nemato, žinoma. Eksponatų rankomis neliesti.

Štai, pavyzdžiui, apdulkėję vamzdžiai.

Deja, visko neišvaikščiojom, nepažiūrėjom ir pačios smagiausios dalies - interaktyvių pramogų trečiame aukšte, nes išėjom pasistiprinti prieš protmūšį (laimėjom pirmą vietą, valio).


Čia Robotų princesė geria arbatą ir valgo morką, kuria pavaišino Enorca. :D

Neorganizuotumas skatina alkoholio vartojimą

Vakar senas Robotų princesės įmotės Emilijos bičiulis pakvietė ją pasižiūrėti filmo, kurį rodo Luni viename iš barų. O, visai šaunu, atrodo. 1968 metų filmas, įkvėptas to meto įdomių aplinkybių, studentų maištų, panašiai. Diena po egzamino, seniai nematyta kompanija, ak kaip puiku. 

Deja deja. Šiaip Robotų princesė visai žavisi žmonėmis dėl tų dalykų, kurie nebūdingi robotams, tai švelnumas, romantika, iracionalumas, sugebėjimas žavėtis poezija ne dėl gramatinių-loginių-matematinių sumetimų ir panašiai. Bet kartais suveikia tas mechanizmo mąstymas ir apima mintis, kad kaip būtų lengviau gyventi, jei žmonės bent perpus dažniau elgtųsi ne pagal ai kaip nors principą, o pagal algoritmus. Ir prieš ką nors darydami viešumoje, pasipraktikuotų privačioje aplinkoje, geriausiai namuose. Bet ne, kažkodėl žmonėms yra tiesiog neįveikiama užduotis namuose pabandyti iš kompiuterio įjungti filmą ir pažiūrėti, ar jis atsidaro, ar matosi titrai, ar titrai eina kartu su filmu. Ateiti į vietą anksčiau, nei ateina žiūrovai ir pabandyti sujungti prietaisus, kad pažiūrėtum, ar viskas atrodys sklandžiai ir ekrane išvis aukštasis pilotažas, nes juk niekas taip nedaro. Nes normalu yra pavėluoti, tada bandyti nesėkmingai sujungti, tada atsiprašinėti ir teisintis (šitą žmonių savybę, nuolat dėl visko visados teisintis Robotų princesė ypač mėgsta), tada ieškoti kaltų ir juos rasti, tada eiti ieškoti naujo kompiuterio, iš kurio būtų galima paleisti filmą. Štai taip viskas vyksta, čia yra normali teiktina praktika. Jei viskas veiktų kaip reikia, neliktų dramos. 

Kadangi veiksmas vyksta bare, gurkšnojant iš lėto gėrimus, kantrybės užtenka lygiai tiek, kiek gėrimo yra inde. O gal pasiseks pažiūrėti, nes filmas atrodo neblogas. Na, gal tiesiog tikrai aparatūra pavedė, pasitaiko, robotas tikrai žino kaip ten būna su tais mechanizmais. Pradeda rodyti filmą, ir, o, kaip netikėta, nėra garso. Toks netikėtumas, kad rodytojas nepastebi, kad nėra pažadėtųjų titrų. Susitvarko, paleidžia iš naujo, po kelių minučių, kai nesupranta kas vyksta filme, ima blaškytis bandydamas titrus uždėti. Nu kamon, visi moka angliškai, gi buvo parašyta, kad tai bus angliškas filmas, visi moka anglų kalba, o kas nemoka čia jų bėdos, o ne tai, kad "britai labai greitai ir neaiškiai taria". Rimtai? Jis tai pasakė garsiai? Kad britai neaiškiai kalba, kad jų tarimas keistas. Žinoma, robotams lengva piktintis, kai į juos būna programos, pavyzdžiui kalbų mokėjimo, įrašomos. Nors kita vertus, milijonai žmonių sugeba išmokti kalbas ir nedramatizuoti, kad kažkas savo gimtąją kalbą taria taip, kad užsieniečiai nesupranta. O, koks sutapimas, gėrimų stiklai beveik ištuštėjo, kaip ir kantrybė. 35 minutės ir dar nepradėtas rodyti filmas.

Tada Robotų princesę apėmė šioks toks liūdesys, nes viskas, kas susiję su žmonių dalyvavimu procesuose, gali pavesti ir nuvilti, kad dėl žmonių gali ištikti nemalonūs netikėtumai ir pasikeisti pirminiai planai. Dar liūdniau Princesei pasidarė, kai pagalvojo, kad pramogos, kurios tikrai yra nuspėjamos ir duoda planuotą rezultatą yra tos, kur nėra žmonių, pavyzdžiui paukščių stebėjimas, tetris, na, arba alkoholio vartojimas (nebent vartojamas didesniais kiekiais, nei supranta jį skaidantys fermentai, arba per trumpais intervalais, arba negudriai maišant rūšis).

Štai taip trečiadienį Robotų princesė vėl mirko alkoholizmo liūne.

Ir dar pagalvojo, kad dėl to, kad alkoholis toks nuspėjamas, jis ir yra populiaresnis už paukščių stebėjimą ir tetrį. Va, net Šerlokas paskutinėje BBC kanalo serijoje girtavo. :(

Kaip mobiliosios programėlės lemia kur pietauti

Pietūs buvo tokie viliojantys ir tokie skanūs, kad Robotų princesė net nespėjo nusifotografuoti prie lėkštės. Kad ir kaip bebūtų, kalba ne apie maistą, o kodėl buvo valgyta būtent ten, o ne kitur, nors šalia daug maitinimo įstaigų. 

Štai, situacija, tuščias pilvas, Vilniaus senamiestis, aplink daug maitinimo įstaigų, ai, dar lyja. Ir tada pagalvoji, ak, kaip nuostabu, kad turiu smartfoną, o čia dar toks puikus 3G veikia, tai tegu programėlės man padeda nudirbti tą sunkų darbą išsirinkt kur valgyt. Nes kriterijai -  ai, čia buvau, tai neįdomu, ai, apie šitą skaičiau, čia nyku, ai, šitam dabar trūksta pinigų - nelabai padeda. 

O visokie fousquare labai padeda. Tai nuostabus appsas. Kai kurie pašaipiai rodo dantukus, nes, suprask, esi kaip šuniukas, kuris eina ir ant kiekvieno kampo žymisi teritoriją. Žymisi žymisi, dar komentarus palieka, įdeda nuotraukų, pavyzdžiui, meniu, arba patiekalų. Bet labiausiai tai man patinka tuo, kad rodo už kiek metrų nuo tavęs kas yra, rodo, kokia virtuvė (na, taip, maždaug), kokio maždaug brangumo meniu (nu ok, šita funkcija smarkiai grybauja), rodo kur šalia yra draugai (galima labai tikėtai juos užklupti, ne kartą išbandyta, labai smagu. Ne, tai nėra creepy, nes žmonės, kurie naudojasi šia programėle, priima jus į savo draugus, aktyviai žymisi kur būna, kartu sutinka, kad jei esate šalia, galite pasilabinti. Taip, visais atvejais kai taip ką nors susitikau, visi džiaugėmės), na, o dar vienas fancy dalykas, programėlės naudotojams esantys specialūs pasiūlymai.

Būtent šitai ir suveikė, kai nėra laiko (nes šlapia ir alkana) žiūrėti prenumeratų sraute kokius dienos pietų pasiūlymus turi mėgstamos maitinimo įstaigos, o visada ištikimas McDonalds truputį neįdomu ir truputį toliau nei special offer, tada special offer laimi. Ir dar išeina pigiau, nei įprastai.


O čia Robotų princesė po pietų valgo Princesės saldainį.

Robotų princesės prisikėlimas

Buvo nykokas vėlyvas spalio rytas, iki kol vieno jauno vaikino kambaryje ėmė girdėtis krebždėjimas, ne pačiame kambaryje, o kampe kamūrkėje, kur sudėti pamiršti daiktai. Su savo mergina susižvalgę, atsinėšė lego dėžę, iš kurio sklido triukšmas ir štai, išvydo įstabų padarą, su kardu ir skydu. 

Padaras akivaizdžiai pasirengęs kovai, laiko plastmasiniu sidabru apvilktą kalaviją, prisidengęs į viščiuko sparną panašiu skydu. Ū, siaubingai baisus.

O, bet kas gi čia, negi prieš šį grožio karį sukyla priešiškos jėgos? 

Blogiau nei tikėtasi, atsirado Milžiniškas Geltonas Monstras. Blogio jėgos ir gražusis rožinis robotas suvienija jėgas ir puola, puola, puola.

 

Dėl per didelio kiekio smurto, nėra padaryta daugiau nuotraukų, nes žmonija to neištvertų. Pilkasis kareivėlis žuvo nelygiavertėje kovoje, rožinis robotas neteko savo skydo, tačiau monstras buvo įveiktas.

- Kas tu, - paklausė gražioji viską fiksavusi mergina.

- Aš esu Robotų princesė, - atsakė rožinis robotas, - mano misija kovoti su beformėmis, nekokybiškomis būtybėmis, peikti neskoningą saviveiklą, prėską nemokšiškumą, nekęsti vidutinybių...

- Ai, tai gal jau eik iš kur mes tave paėmėme, - sunerimusiu balsu ėmė išsisukinėti mergina.

- Oi ne, ne, ne, mes kartu galėsime patirti daug nuotykių! Įsivaikink mane! Aš tavęs nepeiksiu ir nekritikuosiu. Galėsime kartu juoktis iš šio pasaulio, davai pasiimk mane, a? A? A? A?

Ir šis subtilus prašymas neliko neišgirtas ir Robotų princesė apsigyveno ją išgelbėjusios merginos rankinėje, kartu su princese apsigyveno ir jos kalvajijas Tiesos Kirtis.